vištašūdis

vìštašūdis sm. (1) NdŽ, JT9,155, vištãšūdis (1) KŽ, vištašū̃dis (2); L vlg. 1. ppr. pl. vištų išmatos, mėšlas: Vìštašūdžių neturiu, gerai [būtų] in cibulių Klt. Vìštašūdžių šitų kad pripyliau, tai mat baisiai trąšios, gal nemėgo [uogos] to mėšlo Slm. Primerkdavo vištãšūdžių kubilą i gydydavo jais visus Pc. Vištašūdžius pamerkia rasalan ir paskui trenka niežus LTR(Km). Vištos palaidos po kiemą valūzosis – vištãšūdžių nebepaspėsi šluot Svn. Greičiausia nuo vìštašūdžių tokios plonos [kiaulės] žarnos Lel. Vištašūdžių prigrūdom dūdon, ė anas juodauna, pučia i nedūduoja [Labanoro dūda] Ck. Atnešdavau raktą pečelin, tarp vištãšūdžių pakišdavau Pnm. Patrink vìštašūdžiu panosę, gal išdigs ūsai (juok.) Ds. ^ Išbalęs kai vìštašūdis Trgn. Geltona kap vištãšūdis pavasarį (šviesiaplaukė) Plv. Akes kap vìštašūdžiai DrskŽ. Eik ant aukšto kalno vištašūdžių skaldyt LTR(Vdžg). ║ Kzt prk. koks nors nešvarus, kenksmingas daiktas, produktas, priedas: Prideda [į naminę] vištašūdžių visokių, paskui dūravoja ir mirties neprisšaukia Kls. 2. NdŽ keik. nenaudėlis. 3. vėjo sūkurys: Vištašū̃dis bėga! LzŽ.